SENŲ NEKOKYBIŠKŲ PLOMBŲ KEITIMAS

Senų plombų keitimas – kai restauracija nebeatlieka savo funkcijos.

Senos plombos ne visada turi būti keičiamos vien dėl jų amžiaus. Keitimas rekomenduojamas tada, kai gydytojas nustato restauracijos pažeidimą, nesandarumą, antrinį ėduonį ar kitą klinikinę problemą.

KAS TAI?

Plomba vertinama –
pagal būklę, ne pagal metus.

Laikui bėgant plombinė restauracija gali nusidėvėti, skilti, prarasti kraštų sandarumą ar nebeatitikti danties funkcijos. Tačiau gerai funkcionuojančios plombos profilaktiškai keisti nebūtina.

KADA KEISTI?

Kada gali reikėti pakeisti seną plombą?

Sprendimas parenkamas individualiai, įvertinus klinikinę situaciją, gydymo poreikį ir galimas alternatyvas.

01

Plomba nuskilusi ar įtrūkusi

Pažeista restauracija gali nebeatkurti danties paviršiaus ir reikalauti korekcijos ar pakeitimo.

02

Atsirado antrinis ėduonis

Ėduonies pažeidimas gali formuotis ties plombos kraštu ar po restauracija.

03

Prarastas sandarumas

Tarp danties ir restauracijos atsiradę kraštų pokyčiai gali būti priežastis išsamiau įvertinti plombą.

04

Pakito funkcija ar kontaktas

Nusidėvėjusi restauracija gali pakeisti sąkandžio ar kontakto su gretimu dantimi kokybę.

GYDYMO EIGA

Senos plombos keitimo eiga

01

Įvertiname restauraciją

Apžiūrime plombą, danties audinius ir sąkandį, o prireikus atliekame rentgeno nuotrauką.

02

Pašaliname seną plombą

Restauracija pašalinama kontroliuojamai, kartu įvertinant po ja esančių danties audinių būklę.

03

Sutvarkome pažeistus audinius

Jei randamas ėduonis ar kitas pažeidimas, jis gydomas prieš atliekant naują restauraciją.

04

Atkuriame dantį

Dantis atkuriamas nauja restauracija, patikrinami kontaktai, paviršius ir sąkandis.

SVARBU

Ne kiekvieną seną plombą reikia keisti.

Sprendimas keisti plombą turėtų būti pagrįstas klinikine jos ir danties būkle. Jei restauracija sandari, nepažeista ir tinkamai funkcionuoja, vien jos amžius savaime nėra pakankama priežastis pakeitimui.

DAŽNIAUSIAI KLAUSIAMA

DUK apie senų plombų keitimą

Tai nustatoma apžiūros metu vertinant restauracijos kraštus, nusidėvėjimą, skilimus, sąkandį ir galimą antrinį ėduonį.

Ne. Gerai funkcionuojančios ir kliniškai tinkamos restauracijos vien dėl amžiaus keisti nereikia.

Taip, antrinis ėduonis gali atsirasti ties restauracijos kraštais ar po ja. Jo buvimas vertinamas kliniškai ir prireikus rentgeno tyrimu.

Pojūčiai priklauso nuo danties būklės ir procedūros apimties. Kai reikia, taikomas vietinis nuskausminimas.

Trukmė priklauso nuo plombos dydžio, danties būklės ir to, ar po restauracija randamas papildomas pažeidimas.

Ne visada. Jei likusių danties audinių nepakanka ar pažeidimas labai didelis, gali būti rekomenduojamas kitas atkūrimo būdas.